Tiltas per tvenkinį

Pasistačiusi automobilį aikštelėje, Malena iškart patraukė tvenkinio link. Pirmiausia galvojo tiesiog nueiti ir prisėsti ant suoliuko, nes kojos su kiekvienu žingsniu vis labiau linko, tačiau kažin kodėl persigalvojo ir nė pati nesuvokė, kaip atsidūrė ant tilto. Sustojusi apsidairė ir net šyptelėjo, pamačiusi gulbes, plaukiojančias netoliese, tačiau greitai ta šypsena dingo. Ji tik atsirėmė į turėklus ir eilinį kartą bandė nusiraminti.

Vos tik gavo Malenos sms suprato, kad kažkas negerai, nes nesulaukė nė pasisveikinimo jokio. Tad metė viską, ką tuo metu veikė, ir išvažiavo į parką. Palikęs automobilį aikštelėje šalia Costos mašinos, nueina ieškot ir pačios merginos. Galvojo dar paskambint ir pasitikslint, kurioj parko vietoj ji randasi, bet nebuvo tikras, kad neįvyko kokia didelė nelaimė ir ji sugebės prašnekėt. Galiausiai po dešimties minučių paieškų randa ją ant tiltelio. Kadangi ji stovėjo pasisukusi į tvenkinį ir gulbes stebėjo, kaip jam bent jau atrodė, tai pakštelėjo merginai į žandą.- Labas,- dar šypteli, kadangi iš pirmo žvilgsnio Malena nepasirodė labai susinervinusi. Ech, tas makiažas.- Kažkas atsitiko?- po akimirkos galiausiai paklausia ir pats atsiremia į turėklus, tik jis tai padarė užpakaliu, kad geriau Maleną matytų.

Parašiusi sms Malena ir pati pagalvojo, kad per daug rimtai viskas skambėjo. Juk tikrai galėjo labas prie viso to parašyti ar kokį bučkį numest, kad atrodytų, jog nieko nenutiko, bet kažkaip nepagalvojo tuo metu, matyt, per daug susikoncentravus buvo į tai, ką pasakyti turės. Ir atsirėmusi į turėklus labiau ne į gulbes žiūrėjo, o savo mintyse skendo, nes niekaip nesugalvojo, kaip pradėti šį pokalbį reiktų. Metui priartėjus nepastebėjo jo, tai gavusi bučkį į žandą akimirką net šoktelėjo, bet atsisukusi ir pamačiusi vaikiną, kaip visados tobulai atrodantį, šyptelėjo. Negalvojo apie tai, šypsena pati veide atsirado, dėl ko jai dar sunkiau buvo. - Labas, - prisiversdama tą šypseną išlaikyti, pasisuka į Bomerį veidu. - Nieko rimto, tik.. girdėjau, kad Jonas grįžo į miestą. Todėl norėjau susitikti ir pasikalbėt apie tai, ką darysim, nes visgi, judu visados draugai buvot. Kažkuris iš mūsų turėtų jam pasakyti tiesą, - nė pati nesuvokia, kodėl tokią nesąmonę pasako, bet turbūt vis dar tikisi, kad visa ta istorija yra melas.

Na, Metas galėjo suprast, jog mergina ne gulbėm grožisi iš tiesų, o savo mintyse bando susigaudyt. Tokie raminantys vaizdai juk padeda visas mintis į vietas sudėliot, kai to labiausiai reikia. Nors Bomeris dar nenutuokė, kaip labai Costai to reikėjo, bet viskam savas laikas. Merginai taip pašokus vos susilaiko nenusijuokdamas, bet vietoj to tik nusišypso nuo ausies iki ausies. Aišku, šypsojos ne vien dėl to, kad mergina išsigando jo, bet ir šiaip džiaugės ją matydamas. Net jei tuoj sužinos kažką nelabai faino. Ir buvo visiškai teisus, nes po kelių akimirkų išgirdo, jog jo ex bff grįžo į miestą ir visiškai nieko jam apie tai nepranešė. Tai nenuostabu, jog šypsena iškart dingo nuo Meto veido, o žvilgsnį jis nuo Costos nukreipė priešais save, į kitą tvenkinio pusę. Kelias akimirkas patylėjęs viena ranka perbraukia per plaukus, giliai atsidūsta ir galiausiai vėl pasisuka į Malenos pusę, žinodamas, jog dabar yra pats laikas papasakot viską apie Joną, kad ir kaip baisu tai atrodo, nes nujaučia, kad mergina labai laiminga nebus.- Am..Aš jam pasakysiu,- po kelių akimirkų pasako, galvodamas, kad jam tai padaryt bus lengviau nei merginai. Tada vėl žvilgsnį nusuka į šoną, svarstydamas, kaip čia geriau viską paaiškint jai ir galvodamas, ar ji labai pyks, kad jis to nepadarė anksčiau.

Matant tą tobulą Bomerio šypseną Malenai širdis plyšo, nes kad ir kaip to nenorėjo ir stengėsi nustumti į tolimiausią smegenų užkaborį, buvusio sužadėtinio žodžiai tebeskambėjo galvoje kaip sugedusi plokštelė, o ir daina nebuvo tokia, dėl kurios mergina pamestų galvą gerąja prasme. Kelias akimirkas tiesiog taip ir stovėjo žiūrėdama į Metą ir bandydama suvokti, ar iš tiesų tai gali būti tiesa. Normalu, kad bijojo, juk per pastaruosius kelis mėnesius apie vyrą tiek visko sužinojo, kad bet kuri kita jau seniai padus pasipusčiusi būtų, ypač po to fiasko per vestuves ir pusryčius. Bomerio šypsenai dingus ir jam pačiam nusukus žvilgsnį, Costos akyse akimirksniu ašaros susikaupė, nes toks jo elgesys nieko gera nežadėjo, o mintis, kad artėja tiesos akimirka, merginą varė iš proto, nes ji jau nutuokė, kad visą tiesą žino, tik va, ne Metas buvo tas žmogus, kuris jai tai pasakė. O dar jam pareiškus, kad pats viską pasakys Jonui ir vėl nusisukus, ji jau nebeatlaikė. Iš tiesų nieko negalėjo padaryti, ašaros pačios ėmė riedėti jos skruostais nesuvaldomu srautu, mat tą akimirką, kai jis nusisuko, ji labai aiškiai suvokė, kad jis pats nusprendė viską papasakoti ex bff tam, kad pati Malena neturėtų galimybės su juo susitikti. Juk jei nesusitiks, nereikės nieko pasakoti. - Turiu tik vieną klausimą.. ar kada nors ketinai man pasakyti tiesą ar manei, kad aš niekada nesužinosiu? - tiesiai jam į akis žiūrėdama paklausia, kas pakankamai sunku yra, kai šis nusisukęs, bet ilgiau apsimesti, kad viskas gerai, ji nebegalėjo, o ir suteikti dar vieno šanso jam pačiam viską papasakoti nebesugebėjo.

Gaila, kad nepadėjo nė jo šypsena, nes jei būtų žinojęs, kad ji taip merginą paveikt sugeba, tai tikrai nebūtų nustojęs šypsotis net išgirdęs tuos žodžius iš jos. Bomeris juk dar nežinojo, jog viskas yra daug blogiau nei tai, kad Jonas tiesiog grįžo į miestą, tai būtų galėjęs šypsotis nuo ausies iki ausies ta savo tobula šypsena ir visiems dieną džiugint. Kad nebūtų kaip ta 13, if you know what I mean. Sunku vyrui buvo suvokt, kaip draugas galėjo grįžęs nieko jam, kone padėjusiam išsaugot gyvybę ne tik pačiam Jonui, bet gal net ir Malenai, nepranešė. Bomeris juk visą tą laiką, kol Kortajarena išvykęs buvo, nė nenutuokė, ar draugas sugebėjo išlikt gyvas ir nepričiuptas. Na, dabar jau buvo akivaizdu, kad sugebėjo. Taip begalvodamas nė nepastebi, jog Costa verkt pradėjo, nes prisigalvojo nebūtų dalykų, kadangi Metas visai ne dėl to ruošėsi pats viską papasakot draugui, o ir pačiai merginai dabar pat žadėjo išklot viską. Bet, akivaizdu, kad to neprireiks, nes po jos klausimo Metas supranta, kad ji ne šiaip sužinojo, kad jis grįžęs, o susitikus akis į akį su juo buvo ir viską iš jo jau išgirdo.- Ir kaip aš nesusipratau...- dar pasako tyliai sau po nosim, nors nebuvo įsitikinęs, kad Costa negirdėjo. Tada pasisuka šonu, kad merginą geriau matytų.- Tai aišku ketinau.. Ir dabar galvojau, nuo ko geriausia būtų pradėt pasakojimą..Bet akivaizdu, kad to man daryt nebereikės,- šiuos žodžius sakydamas jau visai kone priešais merginą atsistoja, nykščiu nubraukia ašarą nuo jos skruosto, o pačio Meto akys rėkte rėkia "pls don't cry it breaks my heart".

Iš vienos pusės, tikrai nelengva suvokti buvo, kad Jonas nepranešė Metui apie grįžimą, kai šiam buvo patikėjęs tokią didžiulę paslaptį, tačiau prisiminus, ką jis Malenai šnekėjo ir kokia jo reakcija buvo, sužinojus, kad jiedu su Bomeriu dabar pora, gal ir nereikėtų labai stebėtis, kad pirmiausia pas savo gyvenimo meilę ėjo. Tik va, Costa visai kitokios nuomonės buvo, nes manė suradusi viską, ko ieškojo kitame žmoguje. Aišku, dabar jau nebebuvo tokia tikra. Išgirdo ji pirmuosius Meto žodžius, kaip čia neišgirs, jeigu žvilgsnį visą laiką į jį įsmeigusi buvo. Akimirką net panoro trenkt jam iš visų jėgų, tačiau šiam atsisukus, išklausė to, ką jis dar turėjo pasakyti ir suprato, kad jis pats nesuvokia, jog kažkas blogai yra. - Don't touch me, - jam nubraukus ašaras eilinį kartą pasijunta lyg nudeginta, tik šįkart tas jausmas neatneša jokios šilumos kaip paprastai. Dar ir atsitraukia per porą žingsnių nuo Bomerio, o tuomet ir vėl akis į jį pakelia. - Dabar galvojai man papasakot? Dabar, kai jis grįžo? Jeigu jis niekad nebūtų pasirodęs, taip ir nebūtum man nieko pasakęs, right? Kam, juk geriau leisti man kankintis, manant, kad esu nieko verta, nei pasakyti tiesą, rizikuojant prarasti savo trofėjų, right? Juk tokia aš ir esu, taip, daiktas, kurį vienas draugas perdavė kitam ir dabar nori susigrąžinti.., - nė nepastebi, kaip pakelia balsą, bet šiuo metu tokia įskaudinta ir tuo pačiu metu įsiutusi jautėsi, kad negalėjo valdyti savęs ar savo sakomų žodžių.

Tai va, patikėjo vyras Metui, galima sakyt, visą savo gyvenimą, bet grįžęs pirmiausia nuskubėjo pas Maleną, o pačiam Bomeriui net nepranešė, jog jam viskas gerai ir jis nusprendė grįžt į miestą, iš kurio taip skubėjo pasprukt. Aišku, jo vietoj ir pats neaišku kaip būtų pasielgęs, bet dabar buvo pakankamai sunku tai įsivaizduot. Gal ir gerai, kad įsivaizduot nebandė, nes nė nenujautė, jog Jonas vis dar iki ausų įsimylėjęs Costą. Ir iš tiesų nelabai nutuokė, kaip būtų viską paaiškinęs Jonui, nes kol jis buvo kartu su Malena, let's face it, Bomeris nebuvo itin susižavėjęs mergina. Netgi priešingai - visiškai nebuvo patenkintas tokiu draugo pasirinkimu, bet nesiruošė nieko sakyt, ypač jam pasipiršus. Juk ir pati tamsiaplaukė dabar jau žino, kad Metas galvojo, jog ji tiesiog kvailas modelis, besitrinantis kartu su vaikinu, kuris jai gali suteikt viską. Taip ir manė visą tą laiką, kol pačiam neteko geriau pažint merginos ir visiškai pakeist nuomonės apie ją. Galiausiai visas šias bevertes mintis nutraukia merginos žodžiai, kurie it peilis dūrė vyrui į širdį. Ir prieš tai jis suprato, kad nieko gero čia nebus, bet dabar viskas buvo aiškiau tūkstantį kartų. Merginai paėjus keliais žingsniais toliau nuo jo, tik nuleidžia akis, bet jai po kelių akimirkų pradėjus kalbėti ir vėl jas pakelia. Nesugeba nepalaikyt akių kontakto, kai Malena su juo šneka. Net jei šneka tokius dalykus, kurių Bomeris niekada nenorėjo išgirst iš jos lūpų. Visko klausantis ir pačiam Metui kraujas virt pradeda, nes niekada nebūtų pagalvojęs, jog mergina gali taip staigiai pakeist apie jį nuomonę ir tikėt, jog jis galėtų šitaip pasielgt.- No, you're wrong. Aš planavau tau viską papasakot, bet tai nėra toks paprastas dalykas, kurį galėčiau imt ir pasakyt tiesiog prie kavos puodelio. Norėjau rast tinkamą momentą visam tam pasakojimui, bet jo tiesiog nebuvo. O ir mudu buvom per daug laimingi, kad aš išdrįsčiau tą laimę sugriaut su tokiais savo pasakojimais. Nujaučiau, kad net ir man pačiam tau viską papasakojus būtų įvykę kažkas panašaus į šitai,- pamosikuoja rankom net po paskutinio sakinio tarp jų, leisdamas suprast, kad "šitai" tai yra visa ši situacija ir ginčas. Tik tuomet išgirsta tolesnius Costos žodžius apie trofėjų ir tai, kaip Jonas neva perdavė merginą Bomeriui.- Oh my God, ar tu bent girdi, ką šneki? Koks dar trofėjus? Negi tikrai manai, kad visa tai buvo kažkoks mūsų planas visą šį laiką? Tiki, kad aš padėjau jam išvykt tik tam, kad galėčiau pats tave suviliot? Kam man to reiktų? Ir jei jau pamiršai, tuo metu ateitį planavau su kai kuo kitu..- pats kalbėdamas irgi nepajaučia kaip pakyla jo balsas, bet nieko negalėjo padaryt, emocijos paėmė viršų. Galiausiai nebežinodamas, ką dar galėtų pridurt, tik skėsteli rankomis ir atsidūsta, o žvilgsnį nusuka kažkur į šoną.

Galima įsivaizduoti, jog Metui tikrai nepatiktų tas faktas, jog grįžęs Kortajarena vėl ėmė meilėj prisipažinėt, bet nėra ko jaudintis, Malenai vienodai švietė jo jausmai ir apskritai ji jo matyti daugiau nenorėjo. Ne veltui gi iš namų išvarė ir dar pomidorais apmėtė. Tiesą pasakius, šiuo metu ir į Bomerį visai norėjo kelis paleisti, gal net nusiraminus būtų bent šiek tiek. Deja, ne turguj jie susitiko ir po ranka vaisių nebuvo, tai Malenos pyktis kiekvieną akimirką vis didėjo, o tai nebuvo labai geras dalykas, nes visi žino, jog pykčio apakinti žmonės pasako tokių dalykų, kurių nenori ir apie kuriuos išvis negalvoja. Ta prasme, Costa tikrai nepakeitė savo nuomonės akimirksniu ir nemanė, kad Metas blogas žmogus yra, tačiau tai, jog jis pats niekad nepasakė jai visos tiesos, šiuo metu vertė ją abejoti viskuo, ką jie kartu patyrė. - Tinkamą momentą... don‘t you get it? Aš tik norėjau, kad tu man pasakytum, o ne jis! Nesvarbu kada, nesvarbu kaip, tenorėjau, kad žmogus, kuriuo aš labiausiai pasitikėjau, man pats pasakytų tiesą, net ir dabar suteikiau tau progą, - tai pakeldama, tai nuleisdama balso toną ištaria skėsteldama rankomis. Vaizdas šiek tiek liejosi, nes akyse buvo akivaizdus ašarų perteklius, bet ne tai jai dabar rūpėjo. - Pats turėtum žinoti, kad tinkami momentai niekada neateina, juos turi susikurti pats, - prisiminusi, kad ir apie savo neįvykusias vestuves jis papasakojo tik tuomet, kai Diana akiratyje pasirodė, vėl balsą pakelia. - Nežinau, Metai, nežinau. Kam tau gali reikėt gražios merginos be smegenų? - su ironija paklausia. Jau buvo praėję jie šį etapą ir Malena jau buvo įsitikinusi, kad tai buvo nepagrįstos Bomerio mintys, tačiau šiandien visos žaizdos iš naujo atsivėrė ir ji jau nebuvo tikra dėl nieko. - Oi ne, žinoma nepamiršau. Kiekvieną kartą jums susitikus tai prisimenu, net jeigu pabandyčiau pamiršt, negalėčiau. O ir panašu, kad tu neleisi to padaryt, tad kam bereikalingai stengtis? - net nusijuokia iš tos nevilties. Jeigu jau anksčiau kompleksavo dėl tam tikrų dalykų, tai dabar išvis jautėsi su žemėmis sutrypta ir net galvoti buvo sunku apie viską.

Na kadangi Metas to nežino ir vargu, ar kada sužinos, tai nesuka galvos. Nes jei pradėtų apie tai galvot tai tikrai šią akimirką nebūtų toks tikras, ar Costai taip vienodai švietė jo jausmai ir šiaip pats Jonas. Bent jau taip būtų Metas pagalvojęs po tokių merginos žodžių. O šiaip tai turbūt net nebūtų labai supykęs, jei Malena būtų paleidus porą pomidorų ar kokių kitų vaisių į jį. Suvokia, kad turėjo viską papasakot anksčiau ir nusipelnė visų šių taip skaudinančių žodžių, bet tas suvokimas, deja, nepadeda numalšint jau ir pačiam sukilusio pykčio. Aišku, nebuvo jis toks didelis kaip Costos ir jų laimingom akimirkom bei meile tikrai abejot nevertė, bent jau iš jo paties pusės, bet ir visos situacijos negerino. Oh well, kada pyktis ką nors prie gero privedė. Vėl išgirdęs merginos žodžius, atsisuka į ją.- Lengva dabar tau taip šnekėt, bet nė nenutuoki, kaip būtum reagavus, jei prie pusryčių stalo būčiau ėmęs ir viską taip išklojęs. Gali net nemėgint sakyt, kad būtum visiškai nesupykus, nes aš tikrai tuo nepatikėsiu. O to aš ir bijojau. Kad visa šita tiesa tave supykdys, privers abejot manim ir mano jausmais, kas šiuo metu ir vyksta,- nieko neužsimindamas apie suteiktą ir, actually, iškart atimtą progą prieš kelias minutes, pasako. Apie tinkamo momento sukūrimą irgi nieko nesako, mat viskas ir taip akivaizdu: to jis nepadarė.- Oh my God, back to that again? Really?- išgirdęs apie "merginą be smegenų" jau nebesusivaldo visai, tai tik skėsteli rankomis ties tais žodžiais ir akis pavarto.- Maniau jau buvo aišku, kad aš taip apie tave galvojau, kai tavęs visiškai nepažinojau. O, ir klausei, kam man tavęs reikia? Well, maybe because I freakin' love you!- tuos paskutinius žodžius jau visai rėkte išrėkia, nekreipdamas dėmesio į tai, kad pro juos ką tik praėjo dvi bobulytės, kurios pirmu taikymu dabar nulėks ir viską super tekilai išpasakos.

- Oh, dabar jau tu susirūpinai manim, kaip miela, - vis dar apakinta pykčio toliau svaidosi neapgalvotais žodžiais, kurie jai pačiai realiai jokios reikšmės neturėjo, nes toli gražu ji taip negalvojo. - Žinoma, kad nebūčiau ramiai sureagavus, bet that‘s the thing, visą tiesą būtum pasakęs tu, o ne iš kažin kur atsiradęs sužadėtinis, kurio maniau jau niekad nepamatysianti, kaip tu to nesupranti, - paskutiniuosius žodžius jau išrėkia tikriausiai visu balsu, vos ne kaip kokiam koncerte, kai mėgstamiausios grupės dainas dainuoji, tik kad situacija čia visai kita buvo. - Paaiškink man, kaip aš turėčiau tavim pasitikėt, jeigu visą šį laiką slėpei nuo manęs tokį dalyką. Maniau, kad mes jau buvom praėję tą stadiją, kai kažko nesakai, nes kitam bus geriau, pats puikiai žinai, kad taip niekada nebūna, - vėlgi pamosikuoja rankomis, šiek tiek lengviau, energiją juk kažkur panaudoja. Bomeriui vėl apie praeitį pradėjus šnekėti, pati puikiai suvokia, kad neturi pagrindo juo dvejoti, bent jau dėl šio dalyko, bet ji juk moteris, jai viskas leidžiama, kai panika pareina, kad gyveno mele visą šį laiką. - Smagu žinot, bet matai, dabar aš jaučiuosi taip lyg tavęs nepažinočiau, - iš tos nevilties rankomis skėsteli, o Metui tuos paskutinius žodžius išrėkus net susigūžia, nes pripažinkim, jo almost operinis balsas tikrai netylus. - Oh, you do? That‘s great, lyg tai galėtų išspręsti visas mūsų problemas, - eilinį kartą nepamiršta savo šiandienos mylimiausio dalyko - ironijos. Net nepastebi, kad tos bobulytės praėjo, per daug susikoncentravus dabar buvo į Metą.

Tokius žodžius išgirdęs tai jau visai pasiunta, bet tik sukanda dantis ir kelias akimirkas tiesiog taip stovi, nenuleisdamas akių nuo Malenos. Ir visai nesvarbu, jog dabar jo žvilgsny atsispindi tik pyktis ir neviltis, į kurią jį varo visa ši situacija.- Pasakyk man nuoširdžiai..Ar tikrai tiki, kad man nerūpėjai? Tiki, kad galėjau taip elgtis tik tam, kad..nežinau..įskaudinčiau tave?- nors iš tiesų buvo praradęs bet kokią viltį normaliai apie visa tai pasikalbėt, be jokios ironijos ir riksmų, bet nusprendė pamėgint ir paklaust. O ir tonas jau gerokai ramesnis buvo.- Look, I'm sorry, okay? I really am. Ir nežinau, ką dar galėčiau pasakyt, nes jokie mano žodžiai šios situacijos nepakeis. Žinau, nepasakiau tau, nors turėjau, bet buvau kvailas, bailys ir savanaudis, I know that, but..- taip ir nepabaigia šito sakinio, nes nelabai apgalvojo, ką turėtų pridurt prie jo. Tad užsimerkdamas tik giliai atsidūsta ir atsimerkęs vėl žvelgia tiesiai į Costą, ką darė visą šį laiką.- You do know me..I'm still the same,- kiek pakreipęs galvą į šoną ir žengdamas pora žingsnių arčiau merginos pasako. Tačiau jai vėl griebusis ironijos, nusprendžia nieko daugiau nesakyt, nes net nelabai ir turėtų ką pridurt po tokių jos žodžių. Atrodo, jog mergina net netiki, kad Metas tikrai nuoširdžiai ją myli, arba pati jam to paties nejaučia.

Matė Malena, kad jo akyse neviltis susimaišiusi su pykčiu buvo, jeigu dabar būtų ėmusi blaiviu protu mąstyti, tai ir pati būtų suvokusi, kad persistengė su savo žodžiais, tačiau dar kiek per anksti tam buvo. Or not, nes išgirdusi, jog Metas nustojo rėkti ir ėmė ramiai kalbėti, pati šiek tiek nusiramino, net kvėpavimas sulėtėjo. Užtai ašaros iš naujo pasipylė, nes išklausius Bomerio klausimo, prisiminimai vienas po kito vis atsirasdavo jos galvoje ir taip pat greitai dingdavo. - Ne, netikiu. Bent jau nenoriu tuo tikėt, - kaip ir Metas, taip ir ji žiūrėdama jam į akis prabyla. Žinoma, kad netikėjo tokia nesąmone, protas nebūtų leidęs suvokti, kad jis šitaip pasielgti galėtų. - Aš suprantu, kodėl tu man to nepasakei, bet tai darydamas tu velniškai mane įskaudinai. Puikiai žinai, kad kaltinau save dėl to išsiskyrimo, kad visą laiką maniau, jog bėda buvo manyje, net mūsų santykius dėl to bijojau pradėti. O tu visą laiką žinojai, kad tai netiesa, ir nesugebėjai man pasakyt.., - ir pati kur kas ramesniu tonu nei prieš tai šneka. Kadangi per ašaras jau visai Bomerio nebemato, tai greitai perbraukia abiem rankomis per apatinius akių vokus. Jam priėjus arčiau, nepasitraukia, tik pakelia akis aukščiau. Labai norėtų pasakyt jam, kad viskas gerai, bet negali. Bent jau ji nesijautė taip, kaip anksčiau, o čia ir buvo visa bėda. - I love you, Matt. I just can‘t see you anymore, at least not now, - užsikirsdama ties kas antru žodžiu ištaria ir tą pačią akimirką nuleidžia akis, nes nebegali daugiau žiūrėt į Metą ir matyti, kaip jį paveiks tokie žodžiai. Pačiai širdis kraujais sruvo, bet jai reikėjo laiko, kad galėtų į visą šią situaciją pažvelgti kitu kampu, o tai ji galėjo padaryti tik nematydama jo. - I‘m sorry, - vėl pakėlusi ašarotas akis tyliai ištaria, o tuomet praėjusi pro vaikiną nukeliauja aikštelės link. Kažkuriuo metu netgi bėgti pradeda, nes skausmas toks didžiulis buvo, kad jautė, jog gali bet kurią akimirką suklupti ir mašinos nepasiekti. Visgi pribėgus prie jos, Costa greitai įsėdo vidun ir nieko nelaukdama užvedė variklį. Nebuvo labai protinga mintis užverktom akim vairuoti, bet matė juk, kad Meto automobilis šalia stovėjo, tad laukti negalėjo ir greitai pajudėjo iš aikštelės namų link.

Kur čia nematysi, kiekvienam kvailiui būtų aišku buvę vos į jį žvilgtelėjus. Bet, aišku, Maleną dabar buvo jausmai užvaldę, o ne sveikas protas, tad iš dalies buvo galima ją pateisint, nes, ko gero, dažnas taip elgtųsi tokioj situacijoj. Suvokęs, jog nusiraminęs sugebėjo priverst bent šiek tiek nusiramint ir merginą, tik pasidžiaugia, kad priėmė tokį sprendimą, nes akimirką tai dar parėkaut norėjo, bet suvokė, kad gana jau buvo gąsdint čia visus parko lankytojus. Nors ir labai skaudu buvo į taip verkiančią Costą žiūrėt, jai kalbant vis tiek nenuleido akių nuo jos ir įdėmiai klausėsi kiekvieno žodžio. O merginai pasakius, kad netiki tuo, ką vos prieš kelias minutes jam išrėkė tiesiai į akis, pasijunta kiek lengviau, nors žinojo, kad tam dar gerokai per anksti. Ir visiškai neklydo, mat po kelių akimirkų išgirdo tai, ko labiausiai bijojo iš visos šitos situacijos. Nė nepajuto, kaip pačiam akys ašarot pradėjo ir dabar atrodė šitaip. Bet verkt jis dabar nesiruošė. Ir ne dėl to, jog jam būtų gėda, jei mergina jį verkiantį it mergaitė pamatytų. Tiesiog suvokė, kad jei ir jis dabar čia apsiverks, tai Malena dar blogiau jausis, o Metas ir taip jau priskaudino ją pakankamai. Tačiau merginai nuėjus užmerkia akis ir leidžia keliom ašarom nusirist skruostais, nes žinojo, kad kitaip nesugebės nusiramint, o to jam dabar labai reikėjo. Po akimirkos abiem rankom perbraukia per veidą, giliai atsidūsta kelis kartus ir, dar kokias penkias minutes pastovėjęs, nueina link mašinos. Įsėdęs į automobilį nuvažiuoja namo, stengdamasis galvot tik apie kelią, labai tikėdamasis, kad Costa važiuodama darė tą patį.

**Sponsored content**